1 Karalių 18

₁Daug vėliau, trečiaisiais [sausros] metais, Eliją pasiekė VIEŠPATIES žodis: „Eik ir pasirodyk Ahabui. Aš atsiųsiu žemei lietaus“. ₂Tad Elijas nuėjo pas Ahabą.

Samarijoje buvo didelis badas. ₃Ahabas pasišaukė rūmų valdytoją Abdiją. Abdijas laikė VIEŠPATĮ didelėje pagarboje. ₄Jezabelei žudant VIEŠPATIES pranašus, Abdijas buvo paėmęs šimtą pranašų, paslėpęs juos po penkiasdešimt olose ir aprūpinęs duona ir vandeniu. ₅Ahabas tarė Abdijui: „Pereik per kraštą, nueik prie visų vandens šaltinių ir visų srovių. Galbūt rasime šiek tiek žolės arkliams ir mulams išgelbėti, idant neliktume be gyvulių“. ₆Norėdami išžvalgyti kraštą, jiedu išsiskyrė: Ahabas ėjo atskirai vienu keliu, o Abdijas – atskirai kitu keliu.

₇Abdijui keliaujant, jį pasitiko Elijas. Atpažinęs jį, Abdijas puolė kniūbsčias ir tarė: „Ar tai tu, mano viešpatie Elijau?“ – ₈„Taip, tai aš, – atsakė šis, – eik ir pasakyk savo valdovui, kad Elijas čia!“ – ₉„Kuo aš tau nusidėjau, kad atiduodi savo tarną į rankas Ahabui, idant mane užmuštų? ₁₀Kaip gyvas VIEŠPATS, tavo Dievas, nėra jokios tautos ar karalystės, į kurią mano valdovas nebūtų siuntęs tavęs ieškoti. Atsakius: ‘Čia jo nėra’, – jis reikalaudavo iš tos karalystės ar tautos priesaikos, kad tavęs nesurado. ₁₁O dabar sakai: ‘Eik ir pasakyk savo valdovui, kad Elijas čia’. ₁₂Kai tik pasitrauksiu nuo tavęs, VIEŠPATIES dvasia nuneš tave nežinia kur. Taigi, kai nuėjęs pranešiu Ahabui, o jis negalės tavęs surasti, užmuš mane, nors aš, tavo tarnas, VIEŠPAČIUI rodžiau pagarbą nuo pat jaunystės. ₁₃Mano viešpačiui tikrai buvo pranešta, ką aš padariau, Jezabelei žudant VIEŠPATIES pranašus, kaip paslėpiau šimtą VIEŠPATIES pranašų po penkiasdešimt į olą ir aprūpinau juos duona ir vandeniu. ₁₄O dabar tu sakai: ‘Eik ir pasakyk savo valdovui: Elijas čia!’ Juk jis tikrai mane užmuš“. ₁₅Elijas tarė: „Kaip gyvas Galybių VIEŠPATS, kuriam aš tarnauju, šiandien tikrai jam pasirodysiu“.

₁₆Tad Abdijas nuėjo pasitikti Ahabo ir pranešė jam, o Ahabas atėjo Elijo pasitikti. ₁₇Pamatęs Eliją, Ahabas tarė jam: „Ar tai tu, kuris vargini Izraelį?“ – ₁₈„Ne aš Izraelį varginau, – atsikirto Elijas, – bet tu ir tavo tėvo namai, nes atmetėte VIEŠPATIES įsakymus ir ėjote paskui Baalą. ₁₉Užtat pasiųsk surinkti visą Izraelį pas mane ant Karmelio kalno drauge su keturiais šimtais penkiasdešimt Baalo pranašų ir keturiais šimtais Ašeros pranašų, valgančių prie Jezabelės stalo“.

₂₀Ahabas išsiuntė žmones pašaukti visų izraelitų ir surinko pranašus ant Karmelio kalno. ₂₁Tada Elijas priėjo prie visų žmonių ir tarė: „Ar ilgai jūs šlubuosite abiem kojom? Jeigu VIEŠPATS yra Dievas, sekite paskui jį, bet jeigu Baalas, tuomet sekite jį!“ Žmonės neatsakė jam nė žodžio. ₂₂Tada Elijas tarė žmonėms: „Aš, vien tik aš, likau VIEŠPATIES pranašas, o Baalo pranašų yra keturi šimtai penkiasdešimt vyrų. ₂₃Tebūna duota mums du jautukai. Teišsirenka jie sau vieną jautuką, tesukapoja į gabalus ir tepadeda ant malkų, bet ugnies teneužkuria. O aš paruošiu kitą jautuką ir padėsiu jį ant malkų, bet ugnies neužkursiu. ₂₄Tada jūs šaukitės savo dievo jo vardu, o aš šauksiuosi VIEŠPATIES jo vardu. Sutarkime: Dievas, kuris atsakys ugnimi, iš tikrųjų yra Dievas“. Visi žmonės atsakė: „Gerai pasakyta!“

₂₅Elijas tarė Baalo pranašams: „Išsirinkite sau vieną jautuką ir pirmi paruoškite jį, nes jūsų daugiau. Tada šaukitės savo dievo jo vardu, bet ugnies nekurkite“. ₂₆Paėmę jiems duotą jautuką, jie paruošė jį ir šaukėsi Baalo jo vardu nuo ryto iki vidudienio, sakydami: „Baalai, išklausyk mus!“ Bet nebuvo jokio garso, niekas neatsakė. Klupčiodami jie šoko aplink pastatytą aukurą. ₂₇Atėjus vidudieniui, Elijas iš jų pasityčiojo, sakydamas: „Šaukite garsiau! Juk jis dievas! Arba jis užsisvajojo, arba paėjėjo į pakelę, arba keliauja, arba galbūt užmigo ir turi būti pažadintas“. ₂₈Jie garsiai šaukė ir pagal savo paprotį čaižė save kalavijais ir ietimis, kol apsipylė krauju. ₂₉Vidudieniui praėjus, jie vis dar šėlo, pranašaudami pagavoje iki pat aukos atnašavimo. Vis dar nebuvo jokio garso, ir nebuvo, kas atsakytų ar išklausytų.

₃₀Tada Elijas tarė visiems žmonėms: „Ateikite arčiau prie manęs“. Visi žmonės priėjo arčiau prie jo. Jis atstatė VIEŠPATIES aukurą, kuris buvo nuverstas. ₃₁Elijas paėmė dvylika akmenų pagal Jokūbo, kurį buvo pasiekęs Dievo žodis: „Tavo vardas bus Izraelis“, – sūnų giminių skaičių ₃₂ir iš tų akmenų pastatė aukurą VIEŠPATIES vardui. Tada iškasė aplink aukurą griovį, kuriame buvo galima pasėti du saikus grūdų. ₃₃Paskui jis sudėjo malkas, sukapojo į gabalus jautuką ir uždėjo ant malkų. Jis tarė: „Pripilkite keturis ąsočius vandens ir užpilkite jį ant deginamosios aukos ir ant malkų“. ₃₄Vėl tarė: „Padarykite tai dar kartą“, ir jie tai padarė antrą kartą. „Padarykite tai trečią kartą“, – tarė jis, ir jie tai padarė trečią kartą. ₃₅Vanduo bėgo visur aplink aukurą, net griovys buvo pilnas vandens.

₃₆Atėjus metui atnašauti auką, pranašas Elijas priėjo ir tarė: „VIEŠPATIE, Abraomo, Izaoko ir Izraelio Dieve, šią dieną tebūna žinoma, kad tu esi Izraelio Dievas, kad aš esu tavo tarnas ir kad visus tuos dalykus padariau tavo įsakymu. ₃₇Atsiliepk man, VIEŠPATIE! Atsiliepk man, kad ši tauta žinotų, jog tu, VIEŠPATIE, esi Dievas, jog tu vėl susigrąžini jų širdis“. ₃₈Tada nužengė VIEŠPATIES ugnis ir sudegino deginamąją auką, malkas, akmenis ir žemes. Ji sugėrė ir griovyje buvusį vandenį. ₃₉Tai matydami, visi žmonės puolė kniūbsti, šaukdami: „VIEŠPATS yra Dievas! Tik VIEŠPATS yra Dievas!“ ₄₀Elijas tarė jiems: „Čiupkite Baalo pranašus! Nė vienam neleiskite pabėgti!“ Jie buvo suimti. Nuvaręs žemyn prie Kišono upelio, Elijas ten juos nužudė.

₄₁Elijas tarė Ahabui: „Pakilk, valgyk ir gerk, nes atūžia smarkus lietus“. ₄₂Tad Ahabas nuėjo pavalgyti ir atsigerti. Tuo tarpu Elijas, užkopęs į Karmelio viršūnę, atsisėdo ant žemės ir priglaudė veidą prie kelių. ₄₃Savo tarnui jis paliepė: „Palypėk ir pasižvalgyk Jūros link“. Palypėjęs tarnas pasižvalgė ir pranešė: „Nieko nėra!“ Septynis kartus Elijas liepė: „Vėl nueik!“ ₄₄Septintą kartą tarnas pranešė: „Žiūrėk, mažas debesėlis, ne didesnis už žmogaus plaštaką, kyla nuo Jūros“. Tada Elijas tarė: „Eik ir sakyk Ahabui: ‘Kinkyk vežimą ir leiskis žemyn, kad lietus tavęs neužkluptų’“. ₄₅Už valandėlės dangus apsiniaukė juodais debesimis, papūtė vėjas, ir pradėjo smarkiai lyti. Įlipęs į vežimą, Ahabas nuvažiavo Jezreelio link. ₄₆Bet VIEŠPATIES ranka buvo virš Elijo. Prisijuosęs drabužius prie juosmens, jis bėgo pirma Ahabo iki pat Jezreelio.